Prabėgo jau nemažai laiko (kiek daugiau nei metai) kai grįžau iš kelionės po Amerikas. Iškart po to sėdau susidėlioti mintis ir išėjo serija straipsniukų, kuriuos dabar net baisu skaityti.

Kodėl gi? Kam tekę ką nors rašyti, žino, kad bene geriausias būdas susidėlioti kylančias mintis (kad ir kokias sujauktas) – tai imti ir bandyti jas išdėstyti ant “popieriaus”.

Tad šįkart noriu pagvildenti vieną tokių temų – meditaciją.

Jau senosios įrašų serijos metu užkabinau terminą “mindfulness” – sąmoningumą:

Stebint tikruoju savimi net ir nykūs užsiėmimai, kuriuos anksčiau norėjosi kuo skubiau praleisti / baigti / atsikratyti, pasidaro.. stebėtinai malonūs. Dažniausiai siūlomas eksperimentas – indų plovimas.

Kaip gražiai bėga vanduo lėkštėmis bei mano rankomis. Koks maloniai šiltas tas vanduo, kaip jo paliestos rankos kaista, drėksta. Kaip staigiai ir nesuvaldomai dingsta nešvarumai.

Toks paprastas procesas iškart tampa.. kitoks. Malonus, net įdomus. Ar ne to norėtųsi iš viso darbo / laisvalaikio / namų ruošos / santykių (sekso), visko?

Sutelkus dėmesį kiekviena veikla, kad ir važiavimas autobusu 28 valandas tampa savotiškai maloniu. Stebėti žmones ar gamtą pro langus. Vaikščioti per parkus stebint aplinką ir džiaugiantis pojūčiais. Bendraujant su gražia mergina – sutelkti visą dėmesį į ją, jos grožį, kalbą, emocijas. Pasidžiaugti dabartimi, o ne stresuoti dėl praeities ar ateities..?

Kas įdomiausia – tuomet tą jausmą – sąmoningą domėjimąsi ir grožėjimąsi aplinka / vaizdais pavadinau sąmoningumu ir pasirinkinau jį nagrinėti praktiškai – ką jis gali suteikti darbams, mokslams, flow būsenai ir t.t.

To priežastis – dabar kai žiūriu restrospektyviai – tai kad kai pradėjau savo knygų skaitymo “rampage” (koreliuoja su Kindle įsigyjimu), griebdavau labai daug skirtingų knygų ir nė į vieną temą pernelyg neįsigilinau. Ar buvo tos “teorijos” kuom nors grįstos? Ar yra kokia nors istorinė tų idėjų kilmė?

Likusius metus toliau keliavau (ir skaičiau) – matyt, bandžiau atsigriebti už sėslią jaunystę – išnaršiau Balkanus, metų gale nuskridau į Pietų Afriką.

Tačiau grįžęs pasijaučiau kaip Bilbo po “Hobito” trilogijos pabaigos – Lietuva net ganėtinai į Grafystę panaši – saugi, miela širdžiai ir pilna draugų – bet nepaisant to galvoje sukosi toks neramumas, lyg noras turėti daugiau nuotykių, patirčių, pamatyti dar kokį nors keistą kraštą. Net juokiaus, kad pasigavau kokį “travel bug”.

Toliau sekė įvairūs bandymai iš kažkur išpešti tą malonų jausmą – knygos (visas Raganiaus knygas perskaičiau, nes ten oi kokie nuotykiai), įdomesnių darbų paieška, įvairūs mokslai.

Tačiau tos ramybės ir pasimėgavimo neradau. Galbūt ši problema išryškėja kai dirbi “ant savęs”, nes net per daug to laiko, kai turi pats užsivesti ką nors su aistra daryti, kasdien turi.

Vasarį ėmiausi kitos strategijos.

Pirma – rytais vėl prisiverčiau sportuot (oi patikėkit kaip nesinorėjo vėl rytais daryti daugybę burpee, atsispaudimų ir kokių kitų velnių – dabar va taip).

Kita – prisiminiau seną savo eksperimentą – meditaciją. Reguliariai sugrįždavau prie šios smegenų “treniruotės” – tik seniau tai apsiribodavo keliomis minutėmis ramaus kvėpavimo.

Tik išpuolus kam nors neplanuota, vis praleisdavau vieną kitą dieną, tad to įpročio niekaip neišsiugdžiau.

Bet prisimindamas tuos pirmuosius bandymus žinojau, kad kažkas medituojant, kad ir kaip neprofesionaliai, pasikeičia. Gyvenimą kažkas papildo.

Tad vasario mėnesio pradžioje įsirašiau vieną iš meditacijai skirtų apklikacijų (Calm) ir pasakiau sau, kad reikia pabandyti bent mėnesį “ištempti”.

Kodėl? Praktiškiausias atsakymas – kad kaip ir raumenys kūne, kuriuos galime lavinti svoriais ir cardio pratimais, taip pat ir smegenys, kai jas naudojame, auga fiziologine prasme (tiek atminties lavinimo metu, tiek sprendžiant galvosūkius, kuriant vis naujas idėjas ir t.t.).

Ir priešingai – jei smegenų “raumenų” nelavinsim, jie “atrofuos” ir kuo toliau, tuo sunkiau bus efektyviai siekti gyvenimo tikslų, išmokti ką nors nauja (ypač kalbą) ir t.t.

Šiandien – 40 diena, kai kasdien medituoju bent 10 minučių (pagal nuotaiką, buvo dienų, kai meditavau “net” valandą).

Ta proga noriu pasidalinti savo įspūdžiais.

Visiems, kam meditacija asocijuojasi su religinėmis apeigomis ar šiaip alternatyviąja medicina – galit nurimti.

Man lengviausia meditaciją įsivaizduoti kaip treniruotę smegenims – kai tyloje ar su kokiu nors fonu (tam padeda minėta aplikacija Calm) raminu mintis, didinu savo koncentraciją ir mokausi sąmoningai stebėti savo kūną, skausmą / atsipalaidavimą, mintis ir visa kita kas pasirodo galvoje (o būna visko).

Prieš porą savaičių suryjau smagią knygutę apie vieno žurnalisto Dan Harris meditacijos tyrinėjimus. Dan’as turėjo daug bėdų – stresavo darbe (jaunesnis dirbo net karo zonose), buvo bjauraus būdo (ne pats mėgstamiausias kolega), tad vienu momentu gyvenime reikėjo pokyčių – ir kaip tyčia jis susidūręs su keliais guru ėmė eksperimentuoti įvairiomis self-help teorijomis.

Pradžioje panašiai kaip aš užkliuvo už guru (ir jų knygų), kurie kūrė įvairias self-help teorijas (ir iš to krovėsi turtus; juk kas nenori gyventi geriau?). Tačiau ilgainiui pastebėjo, kokias nesąmones (ir mokslu nepagrįstas teorijas) dauguma jų pardavinėja.

Aš pats labaiiii nemėgstu žodžio guru ir ką jis reiškia šiais laikais (tas galėjo pasimatyti senoje straipsnių serijoje), net galiu pasakyti, kad esu visiškas cinikas ir skeptikas visais psichologiniais klausimais – paskutiniu metu dažnai juokauju, kad psichologija (ir self-help) man toje pačioje kategorijoje kaip ir mityba bei sportas – nėra vieno teisingo mitybos plano, geriausio six-packo treniravimo būdo ar sakinio, kurį kasdien pakartojus išsispręs visos psichologinės problemos – šioms problemoms spręsti teorijų yra tiek pat kiek danguje žvaigždžių.

Dar pernelyg neįsibėgėjus į tą knygutę, autorius susitiko su, mano nuomone, vienu įdomiausių filosofų cinikų ateistų – Sam Harris’u (jokių giminystės ryšių). Gerokai seniau, kai meditavau, tam tikrą laiką naudojau jo įrašytą 9 min guided meditaciją.

Sam’as, didysis cinikas, apie meditaciją (mindfulness) kalbėjo taip:

“There is nothing spooky or irrational about mindfulness, and the literature on its psychological benefits is now substantial. Mindfulness is simply a state of clear, nonjudgmental, and nondiscursive attention to the contents of consciousness, whether pleasant or unpleasant. Developing this quality of mind has been shown to reduce pain, anxiety, and depression; improve cognitive function; and even produce changes in gray matter density in regions of the brain related to learning and memory, emotional regulation, and self-awareness.” — Sam Harris

Kuomet klausiau jo 9 min meditacijos susidūriau su bėda, kad, kaip bebūtų, po kelintos dienos iš eilės kiek pabosta girdėti tą patį. Be to, trūko banalaus gamifikuoto “kiek dienų iš eilės jau medituoju”.

Tuo tarpu Calm apklikacijoje – bent mokamoje versijoje (9.99 $ / metams iki praėjusios savaitės; dabar pabrango parašysiu vėliau kodėl) yra toks platus pasirinkimas temų – nuo vizualicijų kūrybiškumui skatinti ar stresui mažinti, meilei (jė), iki tiesiog norimos trukmės “pertraukos dienoje” ir t.t. Bei, žinoma, Calm skaičiuoja kiek dienų iš eilės pasinaudoji aplikacija (kaip tik todėl ir žinau, kad jau 40).

Šio eksperimento rezultatai man labai įdomūs:

– Be abejonės padidėjo susikaupimas darbo metu – dirbu greičiau ir ramiau, lengviau susikaupiu pradėti ir mažiau blaškausi – meditacijos metu kartais stengiuosi išlaikyti dėmesį viename taške / kūno vietoje, tad tąpat galima, net instinktyviai, pritaikyti ir popieriaus lapui (ar šiam įrašui)

– Visiškai kitaip žiūriu į emocijas – meditacijos metu praktikuoju nebūti pagriebtas kylančių emocijų ir jausmų. Į visus neigiamus jausmus (pavyzdžiui, pyktį) kaskart pajautęs galiu pasirinkti nereaguoti (juk kam to reikia?).

– Įdomiausias pliusas ir kartu minusas – net ir Dan’as knygoje aprašo tokią būseną, kai nepasiduodamas agresyvumui ir pykčiui jis tapo gerokai ramesnis – tiek ramesnis, kad net pasidarė sunku kovoti dėl savų tikslų ar nuomonės. Tad medituojant svarbu išlaikyti balansą.

Dažnai kalbant apie meditaciją, ypač transcendentinę (šioji – tai indų praktikuojama versija, kurioje kartu kartojamos ir mantros (ooomm), vartojamas terminas “nušvitimas” (ne, tokio aš DAR neturėjau).

Neturiu suvokimo, kaip tai jaustųsi, bet galiu pasakyti, kad ilgainiui, kuo dažniau praktikuoji, kažkas smegenyse keičiasi – ir kartais, prabėgus jau šiek tiek sesijos laiko, galima pasijausti tikrai labai keistai.

Kartą prieš miegą taip nurimau, kad pasibaigus meditacijai net nesugebėjau atplėšti akių (nemiegojau!). It įstrigau ramybėje. Tad įvairūs potyriai tikrai įmanomi ne tik kad ne profesionalams, bet ir baisiems cininkams (kaip aš).

Grįžtant prie Calm aplikacijos – minėjau kad pakilo jo metinė kaina. Štai kodėl – jie atnaujino mokomuosius meditacijos kursus – nuo šiol mokamoje aplikacijos versijoje yra 21 dienos trukmės meditacijos kursas (7, berods, liko nemokamas). Kurso metu aptariamos įvairios meditacijos formos, kaip ji veikia, kaip dorotis su tam tikromis bėdomis ir problemomis medituojant ir t.t.

Nors tikrai nevisi metodai ir būdai turėjo kažkokį man poveikį, bet turiu pavyzdį vieno iš puikiai suveikusių.

Toje pačioje Dan’o knygoje buvo aprašyti autoriaus monologai meditacijos metu (ir Calm vieną dieną būtent tai skatino daryti). Jei meditacijos metu tyloje kyla koks nors stimulas ar mintis – tai tiesiog pasakyti sau – mintys, skaudantis kelias, nuovargis, alkis, mintys, mintys ir t.t.

Kas įdomiausia, kad kai tai padarau, tiek tie stimulai netenka galios, tiek ir nutyla mintys.

Jau kone kitą dieną vis prigaudavau save ne meditacijos metu įsileidžiant neigiamas emocijas ar veliantis į beverčius svarstymus. Ir kai tik juos pastebėdavau, įvardydavau ir..

Tad jeigu ieškote naujo iššūkio sau ir ypač jei jaučiat, kad meditacija galėtų padėti išspręsti kokią nors bėdą – labai rekomenduoju bent pabandyti. Kad ir savaitę, kelias.

Ir pasidalinkite savo rezultatais su manimi per facebook ar tiesiog komentaruose žemiau:)

Šįkart norėčiau Jus palikti su štai tokia mintimi – Jeff Sanders’o podcast’o svečias, Sean Stephenson, sergantis trapių kaulų sindromu – nepaisant keblumų yra labai laimingas.

Atrodytų, kaip gali būti laimingas, kai dedantis marškinėlius gali lūžti ranka.

O jis pasakė paprastai – svarbiausia gyvenime skirti laiko sau. Jeigu kiekvienas mūsų sau skirs daug laiko (sportui, meditacijai, lavinimuisi) – išnyks visos pasaulio problemos – nes juk kiekvienas mūsų turės ko jam reikia, bus patenkintas savo sveikata ir turtu, nepavydės kitiems.

Tad jei manote, kad nėra kur rasti laiko tiesiog sėdėti ir užsiimti tokia nesąmone, kaip meditacija (juk reikia darbus dirbti) – rekomenduoju pradėti nuo kito galo.

Skirkite laiko sau ir tuomet visas kitas gyvenimas (darbai, ypač) bus lengviau įveikiamas.