Pagaliau atėjo laikas pakalbėti, kodėl tobulėjimas (bei pasirinkimas tobulėti) turi būti sąmoningi.
Išmaniųjų technologijų, spiginančios reklamos ir daugybės pasirinkimų laikais gerokai lengviau likti pasyviam – nekreipti dėmesio į aplinkinius, galvoti tik apie savas problemas, kasdien darbe gauti daug skirtingų užduočių ir kiekvienai jų skirti tik mažą dalelę dėmesio. Taip tik trumpam prišokus prie vieno darbo (pirmiausia to, kuris super labai skubus (visi darbai vadovui juk asap)), kažkaip kažką atlikę bėgam prie kito. Kol atlikimo kokybė patenkinama, darbdavys bus laimingas, bet ar toks darbas malonus Tau pačiai(-m)..? Bei ar išties ką nors tokiu būdu, tiesiog praleidžiant dauug laiko, išmokstame ir ar tobulėjame?
Populiariu sakyti, kad jei nori konkrečioje sferoje pasiekti Mastery, turėsi pradirbti 10000 valandų (pavyzdžiui, Malcolm’o Outliers); t.y. nepaisant to, ar mokymąsis kryptingas, vis vien, po tiiiek daug valandų, gebėjimai bus tikrai išskirtiniai.
Bet ar užtenka tiesiog “atidirbti” valandas? Gal geriau įdėti į visą procesą kiek galima daugiau sąmoningumo ir pasiekti tokių rezultatų, kad išties taptum išskirtine(-iu) (ir greičiau)?
Šia tematika kelionės metu užkliuvau už dviejų knygų – Bounce ir Mastery.
Pirmoji knyga parašyta profesionalaus stalo teniso žaidėjo, antroji – kovos menų trenerio, bet abejų mintys pritaikomos tiek vabybininkams (kaip man), tiek rašytojams, tiek bet kokiom kitom veiklom.
Tad kokios kyla išvados:
1. Bet kokios veiklos geriausiai imtis su patyrusio žmogaus pagalba. Ar tai geras treneris, ar puikus mentorius, ar nuostabūs kolegos – iš kitų žmonių galima išmokti labai daug. Ir jei tai, ką siūlo pagalbininkai atrodo nepatogu, nemalonu, pernelyg keičia Tavo jau išmoktus dalykus (žinoma, jei pagalbininkas išties kietas (nereali), o ne šarlatanai) – even better.
Vienas man įdomiausių mokymosi etapų – tai kai tenka griauti turimas žinias (kurios jau būna įakmenėjusios į habit’us ir mechaninę atmintį) ir priimti naujas technikas. Tai puikiai pamenu iš Lindy Hop’o pamokų savo studijoje – vieną pagrindinių judesių, swing out’ą, pirmąkart išmokstam vos po keliolikos pamokų, o po to reguliariai prie jo grįžtame – taip grįžtame, kad net prašokus kone šešis metus pasimesdavau, suakmenėdavau ir imdavau stebėtis, kodėl nebemoku šokti.
Kodėl taip atsitinka? Tai, kas nepatogu, iššaukia sąmoningumą. Imi mąstyti apie kiekvieną judesį, kiekvieną sakinį, kiekvieną brūkšnį – taip sulėtėji, pernelyg užtrunki (varžybų metu tai net vadinama “choke”) – beeet įsirašinėji į savo kapitalą (arsenalą!) šį tą, ko dar neturėjai.
Pasyvumas tą ir reiškia – vietoje to, kad liptum į šią nemalonią / sunkią būseną, kai niekas neišeina, arba pasitrauktum / pasiduotum tik pajautęs ją artėjant, pasirenki nedaryti nieko (arba daryti tik tai, kas lengva). Ir tai blogai, nes..
2. Jei nori pasiekti aukštą bet kokios veiklos lygį, reikės dirbti daug ir sunkiai. Taip sunkiai, kad keiksi save, momentais norėsis imti ir pasiduoti (vidinis balsas čia ypač prisideda). Atrasti tūkstančius būdų kodėl elektros lemputė neveikia, ar išbandyti šimtus pardavimo taktikų, kol atrasi veikiančią (tiksliau, tinkančią būtent Tau). Parašyti šimtus tekstų / sukurti šimtus video, kol nebebijosi jų paviešinti (man kiekvienas mano kūrybinis darbas – kaip vaikas, baisu, kad nenuskriaustų).
Ne veltui sakoma, kad mokomasi per klaidas. O kuomet tų klaidų daugiausia..?
3. Svarbu žinoti ir suvokti vieną faktą – nėra tokio geno, kuris vienas vienintelis nulemtų Tavo kaip bėgiko sėkmę, rašymo kokybę ar gebėjimą parduoti. Kadangi išorinių veiksnių įtaką apskaičiuoti sudėtinga, tad lengviausia gerų rezultatų “kaltę” suversti genams. Bet ar toks požiūris nėra žalingas?
Tinkamiausiomis sąlygomis (atitinkamu slėgiu) bei beprotiškai aukštu intensyvumu ir dažniu (vaikams Nigerijoj tekdavo rytais iki pamokų nubėgti viso labo 20 kilometriukų) vykstančiose “treniruotėse” sukaupsi daugybę tolimiesiems bėgimams tinkamų technikų / pajėgumų (anot kai kurių tyrimų, sporto rezultatų 25-50 % lemia sąmoningos treniruotės / technika, o 50-75 % – genai). Bill’o Geits’o atveju – prieiga prie pirmųjų kompiuterių ir užsispyrimu išmokti – užkariausi pasaulį savo operacine sistema. Juk ir Mozart’as ne iškart rašė tobulai, savam lygiui pasiekti jis turėjo tiek aplinką, tiek užsispyrimą, kurio (galbūt) pritrūko jo konkurentams.
Tad norint pasiekti tą aukštą lygį, rodos, kažko reikia. Užsispyrimo, jėgų vis kovoti prieš pasyvumą, valios..?
Kelionės metu ėmiau vystyti savotiškai juokingą įprotį – rinktis sunkesniąją išeitį / kelią. Pradėjau nuo paprastų dalykų – jei matau laiptus ir eskalatorių – lipsiu laiptais. Jei link tikslo galiu eiti gražiu lengvu grįstu keliu, rinksiuos šunkelį. Jei galėsiu darbą atlikti paprastai arba ieškoti sprendimo, kaip pritaikyti kažką kitokio / įdomesnio, bet ko nemoku, pasirinksiu.. manau aišku kur link linkstu. Ir šie pasirinkimai kyla tik sąmoningai. Jei plauksi pasroviui, net neimsi ir nesusimąstysi – ar pasirinkus kitą variantą išmokčiau daugiau? Ar sužinočiau ką nors, ko dar nežinojau?
Ir taip tobulėjant jausti kuo didesnį džiaugsmą – tuomet tas sunkus mokymąsis ir keista būsena bus maloni, kaip kad indų plovimas susikaupus.
“Out of clutter, find simplicity. From discord, find harmony. In the middle of difficulty lies opportunity.”
– Albert Einstein
Baigiamoji šių trijų straipsnių ciklo mintis – keistoka ir kilusi būnant New York’e. Jei didžioji dalis vakariečių nesusiims ir tobulės tik savo pasyvumo “skills’e”, greitai visas vakarų pasaulis (JAV, vakarų ir pietų Europa bei kitos išsivysčiusios šalys) taip nusivažiuos, kad jį aplenks visos besivystančios šalys (kol patys įlips į tąpat duobę). Tik vystydami sąmoningo darbo ir tobulėjimo kultūrą (net mentalitetą), galime tikėtis viso pasaulio tobulėjimo.
