Pirmąjame straipsnyje apie sąmoningumą užkabinau man kilusį klausimą – kaip panaudoti “gyvenimo kelionės” atradimą – tą keistą ramią susikaupusią sąmoningą būseną praktiniams tikslams.
Pradėkime nuo aistros (darbui, žinoma, čia ne TOKS puslapis). Paskutiniu metu internete ir kitose medijose padaugėję vilionių su žodžiais ar mintim “follow your passion”, “discover your passion & then pursue it” ir t.t. Ypač tokioms frazėmis mėgsta pasimėtyti gyvenimo dizaino specialistai, asmeninio ugdymo treneriai ir panašūs veikėjai. Juk taip žaviai skamba mesti nuobodų 8-17 darbą, sukurti produktuką, kurį pirks amerikiečiai (gi pertekę pinigais), jau kitą mėnesį keliauti į Tailandą (ar kitur kur pigiau gyventi) ir ten karts nuo karto pažiūrint kompiuterį turėti 4000-5000$ / month lifestyle.
Skamba taip skaniai, kad daug kas išties pabando kąsti. Ir kaip rezultatai? Prabėgus buzz’ui po savaitgalio / mėnesio ar pan. trukmės mokymų viskas nusėda į savo vėžes ir jei kažkokios papildomos motyvacijos neatsiranda – projektas sustoja, produkto kūrimas sustoja, noras kažkaip keistis sustoja.
Ir keisčiausia, kad tuomet zirzalas ima sakyti – juk tai išties NĖRA TAVO PASSION, kodėl turi čia kankintis (+ žinoma Tau net nepavyks, gi jau viskas sukurta ir kiti milijonai pretekstų nutraukti veiklą). Tuomet per kokį seminarą vėl susigalvoji naują aistrą, vėl įsibėgėji, kolei vėl kažkas nepavyksta ir patenki į smagų uždarą ratą.
O kas toji aistra darbui? Ar jau vaikystėje atradai aistrą, kuria galėtum vadovautis iki gyvenimo galo? Jei taip – junk lauk naršyklę ir džiaukis gyvenimu. Jei ne – skaityki toliau.
Būdamas New York’e savo šeimininkų bute radau kelias lentynas pilnas knygų. Vienoje jų buvo nemažai įdomių verslo / productivity knygų, tame tarpe Cal Newport knyga So Good They Can’t Ignore You. Apie šią knygą vis išgirsdavau įvairiuose podcast’uose bei susidurdavau su jos citatomis (Seth Godin’o taip pat, jei nori credibility).
Autorius nagrinėja motyvaciją darbams iš dviejų aspektų – passion ir capital (žinių kapitalo, sukauptų gebėjimų ir pan.). Apie pirmąjį jau kalbėjau – nelabai veikia. Tad kas tas kapitalas ir kodėl jį verta kaupti?
Idėja paprasta ir kartu brilliant – pasitenkinimas darbu kyla ne dėl to, kad tas konkretus darbas – Tavo tikroji aistra ar pašaukimas, o todėl.. kad Tu jame super kieta(s).
Ar pameni paskutinį kartą, kai taip įsibėgėjai dirbti, perlipai per problemas (sunkumus) ir ėmei semti rezultatus. Ar buvo malonu? Ar tas pojūtis geras? Tokia būsena ir vadinama “flow” – kai mėgaujiesi procesu visais 101%, rezultatai stulbinantys (pranoksta lūkesčius) ir pan.
Geriausiai tokią būseną pamenu iš savo darbo mokesčių konsultantu EY. Tai nebuvo mano *passion* (tą supratau gana anksti), bet aplinka tobulėti, išmokti ir taikyti žinias įvairiose srityse EY buvo bene geriausia. Ir kai įsibėgėdavau į kokį sunkų projektą ir pasiekdavau šią būseną, it felt really good. Rašymas juk taip pat nėra mano passion, tai darau tik kartais, bet susikaupiu į šią veiklą – ir ką, rezultatas yra ir tikrai labai smagu.
Tad ką aš čia bandau pasakyti – tai kad nesvarbu – darbas Tavoji *aistra* ar ne – jei skirsi pilną dėmesį (sąmoningumą!) ir pastangas jam visais procentais, dirbti bus malonu. Veš.
Žinoma, autorius išskiria kelis kriterijus, kuriais reiktų darbą įvertinti – tarkim, kad ir kaip stengsies dirbti ir mėgautis, jei vadovas asilas ir Tave kasdien engia, nieko nebus ir reikia ieškoti kažko kita.
Grįžtame prie kapitalo sąvokos. Autorius spekuliuoja, kad be didelio žinių / gebėjimų bagažo neišeina užsiimti savo “gyvenimo dizainu”. T.y. jei esi visiškai žalia(s) jogoje, nederėtų mesti normalaus darbo ir kurti jogos verslo; Tavo gebejimai jogoje bus skysti, nuolat trūks pinigų, ims galvoje skambėti zirzalo žodžiai (nevykėlis, grįžk į seną darbą ir t.t.).
Tuo tarpu jei kiekviename darbe sieksi flow, pamažu išmoksi daug apie tą konkrečią veiklą ir jau turėsi tam tikrą svertą reikalauti geresnių sąlygų – galimybės kartais dirbti iš namų ar visiškai laisvo grafiko, paaukštinimo ar tiesiog su visu bagažu palikti darbą ir kurti savo verslą.
Todėl Cal’as knygą ir vadina – So Good They Can’t Ignore You.
Manau Tau kyla klausimas, kiek tų žinių / patirties reikia? Atsakysiu paprastai – kuo daugiau (arba tiesiog DAUG). Ir tokios, kurią pasiekti sunku.
Ar sutiktum, kad labiau pasaulio / klientų vertinami tie gebėjimai, kurie pasiekiami per daug trunkančią praktiką, kovojant su savimi (persilaužiant) ir zirzalu, o ne plaukiant pasroviui, braukiant tarytum šakėmis per vandens paviršių..?
